Vaikai nuo kūdikystės iki septynerių metų mokosi apie savo aplinką per pojūčius, įskaitant muziką, meną, vaidmenų žaidimus, per imitavimą, įspūdžius. Ikimokyklinio ugdymo mokykla kuria pamatus estetikos suvokimo vystymuisi. Estetika, išvertus iš graikų kalbos, reiškia atpažinimas per pojūčius. Dewey tiki, kad ankstyvojo ugdymo mokytojai turi užtikrinti vaikams galimybę patirti estetiką, kuri formuoja kognityvinį, socialinį, kultūrinį, ir psichologinį asmenybės portretą.
Įtraukdami estetinį ugdymą suteikiame vaikams dar vieną požiūrį į pasaulį, o susiformavęs estetikos suvokimas, išlavinta ir laki vaizduotę yra raktas į sėkmingą ateitį. R. Steiner teigia: „Vaikams reikia intelektualaus, kūrybingo, vertybinio, dvasinio ugdymo.“
Kiek vaikas gali panešti estetikos? Tiek kiek mokytojas duos. Taigi labai svarbu su vaiku esančio suaugusiojo, mokytojo estetinė kompetencija, nes tai tiesiogiai susiję, kiek ir kokios estetikos bus perteikta vaikui. Svarbu, kad aplinkoje būtų natūralių medžiagų ir priemonių, skatinančių vaikus kurti. Nebijokime tuštumos jausmo. Palikime grupės erdvę jaukiai atvirą teminiams kontekstams, kuriuose būtų gausu pasirinkimo galimybių ir tikslingų priemonių, padedančių skatinti vaikus kurti siužetines, įsitraukimo situacijas. Estetiška žaidmų erdvė turi sukurti prielaidas laisvai judėti ir dinamiškai kurti. Sudarykime sąlygas vaikui užmegzti glaudų santykį su aplinka, kurkime įtraukias patirtines situacijas ir įtraukdami visus pojūčius. Kuo patirtis įvairesnė ir santykis su aplinka jautresnis, tuo turtingesnė bus ir vaiko meninė išraiška.
Mes skatiname vaiko pastabumą, aplinkoje ieškome įvairovės, kuriame emociškai reikšmingą, kinestetinę patirtį. Priemones erdvėje pateikiame estetiškai, atsižvelgę į aktualijas ir ugdymosi veiklą. Dažnu atveju renkamės natūralias žemės spalvas. Estetinį vaizdą aplinkoje kuria ir tam tikra eiga, ir logika estetiškai išdėliotos priemonės.
Eksponuokime vaikų meno darbus įtaigoje estetiškai, meniškai. Tai suteikia ugdymo įstaigų erdvėms žaismingumo, rodo rimtą požiūrį į vaikų kūrybinę raišką, formuoja estetinį suvokimą. Darbų parodos sužadina atsiminimus, vaikai ilgam atsimena, o prisimindami įvertina turimą patirtį ir pradeda kurta naują.
Dažniausiai kreipiamas dėmesys yra į aplinkos estetiką: vaizdą, raštą, judesį, rečiau į garsą. Kas yra garsas, triukšmas, tyla? Mums svarbi garso estetika: kokia muzika skamba erdvėje, ar muzika atitinka nuotaiką, veiklos pobūdį, mokytojo tembras, balso intonacijų įvairovė, kaip išgirsti tylą, o joje ir dieną. Mums svarbu išgirsti balsą – autentišką balsą. Akustinę ekologiją kuria ne tik muzikos mokytojas, bet visi mokytojai. Mums svarbu mokyto išgirsti kasdienybę, ieškoti sąsajų su artimiausia aplinka, kurioje vyksta ugdymas.
Nebijome triukšmo, bet jis ne destruktyvus. Mums patinka triukšmas, kuriame yra daug juoko, naujų idėjų ir minčių, klausimų, diskusijų. Mums svarbu išgirsti kitą. Išgirsti nevertinant, pamatant savitumą.
Estetika ugdymo įstaigoje nėra tik klasės grožis, tai labiau yra koncepcija, kai į estetiką reaguoja kūnas, ką mes matome, ką mes girdime, ką ragaujame užuodžiame, kokias emocijas išgyvename. Svarbus estetikos pojūtis kūnui ir vaiko emocijoms. Tai aktyvina kognityvinį vystymąsi per pozityvias patirčių architektūras: ramių spalvų pojūtis interjere, šviesa, medžiagos, proporcijos, neperkrauta erdvė, kvapas, garsas, žodis. Taip vaikas išlaisvina savo mintis, tampa motyvuotas tyrinėtojas ir mokosi pasirinkti, tobulina kritinio mąstymo įgūdžius. Estetiška aplinka yra kaip trečias mokytojas.
