Reggio Emilia ugdymo filosofijos taikymas švietime

Reggio Emilia ugdymo filosofija (ang. Reggio Emilia Approach) atsirado iš didelio tikėjimo kiekvieno vaiko galiomis, lydinčiomis nuo pat gimimo. Pastaruosius šešiasdešimt metų minima ugdymo filosofija formuojasi, tobulėja ir papildoma kasdienėje praktikoje su vaikais ir mokslininkais.

Reggio Emilia švietimo įstaigų – lopšelių (vaikams nuo 3 mėnesių iki 3 metų) ir darželių (vaikams nuo 3 iki 6 metų) – istorija prasidėjo pokario metais. Po Antrojo pasaulinio karo Emilijos Redžo regione atsirado visiems prieinami darželiai, įkurti ir vadovaujami daugiausia aktyvių moterų judėjimo dalyvių. Septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose Reggio Emilia ugdymo filosofija galutinai įgavo dabartinę formą, tuo ėmus rūpintis miesto savivaldybei, ugdymo vadovui Loriui Malaguzzi (1920 – 1994) ir jo bendražygiams, kurie turėjo savitą viziją.

Reggio Emilia ugdymo filosofijos centre yra vaikas, mezgantis santykius su aplinka, gebantis pats kurti savo mokymąsi ir turintis kūrybiškumo potencialą. Vaikas, kuris bendraudamas su kitais vaikais ir suaugusiaisiais pažįsta pasaulį, kelia klausimus, išgyvena patirtis, stebisi, ieško naujų situacijų, kelia hipotezes ir teorijas, kad paaiškintų įvairius reiškinius arba perteiktų savo idėjas bei jausmus.

Tai visapusiškas ugdymasis, pripažįstant vaiką kaip asmenį, turintį teisių, išteklių ir gebėjimų, skatinant ugdymosi procesą, kuriame plėtojamos visos „vaiko kalbos“: išraiškos, simbolių, kognityvinė, santykių kalba ir kt.

Emilijos Redžo savivaldybės ugdymo įstaigų, kurių tinklui šiandien priklauso 12 lopšelių ir 21 darželis, vizija – atskleisti gyvenimo ir pažinimo procesų tarpusavio ryšius bei jų natūralų daugiasluoksniškumą, kartu puoselėjant kūrybiškumą. Išskirtiniai įstaigų bruožai:

• šeimų dalyvavimas kuriant ugdymo(-si) procesą,
• bendras darbas ir visų darželiuose dirbančių asmenų kvalifikacijos kėlimas,
• aplinkos, kuri suvokiama ne kaip fonas, o kaip vienas iš ugdymo(-si) proceso dalyvių, svarba,
• požiūris į pažinimą, kuris suvokiamas ne kaip mokymas-perdavimas, o kaip tyrinėjimas drauge su kitais, visą dėmesį sutelkiant į vaiko mokymąsi grupėje ir su grupe,
• kasdien vykdoma pedagoginė stebėsena, procesai dokumentuojami, taip siekiama suteikti matomumą bei pasidalinti individualiu ir grupiniu ugdymo(-si) procesu. Šis procesas yra fiksuojamas stebint ir tampa visos bendruomenės paveldu.

Emilijos Redžo savivaldybės ugdymo įstaigų tinklui šiandien priklauso 12 lopšelių ir 21 darželis

Šiame tarpdisciplininiame ir įsitraukimą skatinančiame pažinimo procese, kuriame su vaikais dirba smalsūs mokytojai ir tyrinėtojai, nuo pat Reggio Emilia filosofijos atsiradimo pradžios veikia ateljė erdvė, vadovaujama ateljeristo (it. atelierista) – meninį išsilavinimą turinčio asmens.

Šis inovatyvus sprendimas lopšeliuose ir darželiuose įgalino tokias saviraiškos kalbas kaip komunikacija ir konceptuali kūryba. Tai itin glaudžiai siejasi su žodine, logine, kūno ir kt. kalbomis.

Kaip šio straipsnio pradžioje cituotame eilėraštyje-manifeste „Ir vis dėlto šimtas yra“ teigia Loris Malaguzzi, „(…) vaikas turi šimtą būdų mąstyti“ ir pažinti, ir jis trokšta išnaudoti juos visus.

Ateljė kultūra vaikams kasdien suteikia galimybę pažinti įvairiausias medžiagas, saviraiškos galimybes, požiūrius, vienu metu aktyviai įveiklinus rankas, protą ir emocijas.

Kitas esminis Reggio Emilia ugdymo filosofijos bruožas yra tai, kad visa lopšelių ir darželių aplinka laikoma mokymosi vieta. Visos vidaus ir išorės erdvės, įskaitant virtuvę, pagalbines patalpas, kiemą, yra suprantamos kaip gyvenimo, bendravimo, santykių tarp vaikų ir suaugusiųjų kūrimo vieta.

Remiantis Reggio Emilia požiūriu, pagrindiniai ugdymo erdvių kokybę užtikrinantys bruožai yra erdvių skaidrumas, galimybė stebėti aplinką ir judėjimas ratu. Patalpos yra kuriamos ir organizuojamos taip, kad jungtųsi tarpusavyje – tai pabrėžia skaidrumo, matomumo, santykių, bendravimo, dalyvavimo ir bendrystės vertę. Tokios jungtys skatina vaikų sąveiką, savarankiškumą, tyrinėjimą ir smalsumą.

Emilijos Redžo darželiuose trisdešimt metų ateljė mokytoja dirbusi viena artimiausių Lorio Malaguzzi bendražygių Vea Vecchi teigia: „Žmonės, projektuojantys darželio erdves, kur praleidžiama daug valandų per dieną, ir dar tokiame amžiuje, kai smegenys, kūnas ir jausmai yra nepaprastai jautrūs, sparčiai vystosi, turi suvokti, kokias galimybes suteikia vaikams išreikšti ir lavinti visus genetinius gebėjimus, kokius apribojimus kuria ir ko jiems neduoda. Erdvės, medžiagos, spalvos, šviesos, baldai turi dalyvauti ir sutapti su didžiąja augimo bendruomenėje alchemija.“ [2]

Erdvių planas įstaigose skiriasi, tačiau kiekviename Reggio Emilia lopšelyje ir darželyje yra grupių patalpos, ateljė, mini ateljė, aikštė, valgymo zona, parkas, taip pat gali būti atrijus ir žiemos sodas. Tokia struktūra atveria įvairias erdves vaikų ir suaugusiųjų kasdieniams tyrinėjimams, leidžia vaikams atrasti ir pažinti pasaulį per kūną, judesį, žaidimą.

„Mūsų tikslas yra sukurti mėgstamą darželį (darbščią, kūrybingą, gyvą, dokumentuojamą, dalintis skirtą erdvę tyrinėjimams, mokymuisi ir apmąstymams), kuriame gerai jaustųsi teik vaikai, tiek įstaigos darbuotojai, tiek šeimos.“ (Loris Malaguzzi) [3]