Į drobinį maišelį su nupiešta sraige ir užrašu „Skubėk lėtai“ telpa septynios mažųjų skaitytojų pačios mėgstamiausios „Muzikijos“ išleistos knygos. Sraigės autorystė priklauso keturmetei Sofijai, lankančiai darželį „Strazdanėlės“, kuris ir tapo „Muzikijos“ knygas leidžiančių bei kuriančių bendraminčių Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės ir Indrės Šeputienės pažinties vieta.
Neatsitiktinai su Sonata ir Indre susitinkame Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje esančioje vaikų žaidimų erdvėje, prie kurios jaukaus ir skoningo įkūrimo savanoriaudamos prisidėjo po tris vaikus auginančios ir vaikų darželyje „Strazdanėlės“ besidarbuojančios „Muzikijos“ leidėjos. Būtent čia šių metų rugsėjo mėnesį moterys surengė ir konceptualią vaikų meno parodą „Aš – žmogus“.
Vaikai tapo ir judviejų pažinties priežastimi. Mat Indrė savąją trijulę vedė būtent į „Strazdanėles“, kurių filialą Vilniuje 2002-aisiais įkūrė būsima jos kolegė Sonata kartu su savo vyru, garso režisieriumi ir multiinstrumentalistu Petru Kričena. Petras kuria muziką ir nuo 2009-ųjų leidžiamoms, žaislus primenančioms „Muzikijos“ kompaktinėms plokštelėms. Neilgai trukus šios papildė spalvingas knygas, kviečiančias į muzikavimą drauge pasinerti visus šeimos narius. Kiekvienas eksperimentas – tai noras sudominti, užimti savuosius vaikus, kartu kuriant stebuklus.
Beje, į šį susitikimą Muzikos akademiją baigusi „Muzikijos“ įkūrėja Sonata atėjo ryšėdama natomis ištapytą skarelę, tad akivaizdu, kad muzika ją lydi kiekviename žingsnyje.
Pirmuosius kūrybinius Sonatos ir Petro impulsus lėmė domėjimasis ankstyvu muzikiniu ugdymu bei meilė folklorui ir Lietuvos kultūrai. Tad ir leidyklos veikla prasidėjo nuo folkloro populiarinimui skirtų leidinių. Net pavadinimas „Muzikija“ skamba panašiai kaip Aukštaitija, Žemaitija ar Dzūkija.
Trejus metus „Muzikijos“ vadovės pareigas užimanti Indrė dar prieš pažintį su Sonata buvo viena iš festivalio „Skamba, skamba kankliai“ organizatorių. Išbandžiusi save pačiose įvairiausiose veiklose, filologiją baigusi Indrė juto stiprų ilgesį knygoms ir kūrybinei veiklai, tad gavusi Sonatos kvietimą kartu nuvykti į Bolonijos knygų mugę, su džiaugsmu, tarsi savaime įsitraukė į darbus ir tapo „Muzikijos“ dalimi.
Netrukus pristatomų knygų gretos pasipildė bendrais kūrybiniais projektais, iš kurių ir naujausia leidyklos knyga – „Klasikinės muzikos vaikams“ serijai priklausanti, prancūzų kompozitoriaus C. Saint-Saens „Žvėrių karnavalo“ įkvėpta „Maestro (ne)leidžia groti“. Kurdamos šią istoriją, autorės drauge su dailininke Vita Matulyte nuvyko į Paryžių. Įspūdžių kupina knygos sumanytojų viešnagė sutapo su Notre-Dame katedros gaisru, kuris taip pat įamžintas šioje knygoje.
Ne mažiau svarbi yra ir trečioji, „Linksmybių serija“, kurios knygos kviečia mažuosius drauge su šeimos nariais pašėlioti: šokti, dainuoti, švęsti. Sonatos ir Indrės veiklos „Strazdanėlėse“ ir „Muzikijoje“ yra taip persipynusios, kad visa sutekėjo į gražią, darnią visumą, kurią puikiai atspindi kas dieną skambačios frazės: „Įkvėpta vaikų“ arba „Augame kartu su vaikais“.
Nuoširdžiai tikėdamos, kad grožis ir menas išgelbės pasaulį, Sonata su Indre siekia vaikus nuo pat mažumės sudominti tiek liaudies, tiek klasikine muzikine kultūra. Abi moterys, kilusios iš menininkų šeimų, atranda ir daugiau panašumų savo biografijose bei, pasitaiko, abiem tuo pat metu šauna į galvą ta pati idėja. Dar jos dažnai juokiasi. Taigi, draugystė yra svarbus pamatas „Muzikijos“ veiklai vystyti.
Prieš nerdamos į knygų leidybą, Sonata ir Indrė jautė, kad vaikų literatūra yra tarsi našlaitės vietoje, tad drąsiai kūrė lėtąsias ir estetiškas knygas, kuriose „net suaugęs kartais gali kai ko ir nesuprasti“, tačiau jos augina vaiko asmenybę.
Taip, „Muzikijos“ knygos skiriamos vaikams, tačiau vaikams iki šimto metų. Sonata ir Indrė tiki, kad kiekvienas iš mūsų savyje turime vidinį vaiką, kuriam, šiukštu, negalima leisti užsnūsti.
Teksto auktorė Indrė Valantinaitė
Nuotraukų autorė Olga Posaškova
