Kaskart paskelbus tarptautinių švietimo tyrimų ir mokinių pasiekimų rezultatus, viešojoje erdvėje pasigirsta siūlymų perimti vienos ar kitos šalies sėkmės receptą. Vieni žvalgosi į Suomiją, kiti – į Singapūrą ar Japoniją, ieškodami atsakymo, kaip pagerinti ugdymo rezultatus. Pasak Japonijos švietimo ekspertės Junko Cancemi, viena švietimo vystymo krypčių yra ne vieno teisingo ugdymo modelio paieškos, o gebėjimas mokytis vieniems iš kitų, kartu nepametant savo šalies kultūrinio konteksto.
Švietimo sistemos neveikia kaip technologijos, kurias galima tiesiog perkelti iš vienos šalies į kitą. Kiekvieną jų formuoja konkreti kultūra, visuomenė, vertybės, požiūris į vaiką ir mokytojo vaidmenį. Nepaisant švietimo sistemų skirtumų, klausimai visur išlieka panašūs. Kaip išsaugoti vaiko smalsumą pasaulyje, kuriame informacijos kiekis nuolat auga? Kaip skatinti jų kūrybiškumą, kritinį mąstymą ir gebėjimą bendradarbiauti? Kaip padėti jiems ne tik įsiminti informaciją, bet ir suprasti, kurti, tyrinėti bei prasmingai veikti? Būtent todėl kultūrų dialogas šiandien tampa svarbia švietimo kaitos dalimi.
Vienas įdomiausių tokio dialogo pavyzdžių – Japonijos ir Italijos sąlytis. Ankstyvojo ugdymo srityje dirbanti edukologė ir tyrėja Junko Cancemi jau daugiau nei 20 metų nagrinėja, kaip Italijos Reggio Emilia ugdymo filosofija gali būti interpretuojama visiškai kitame – Japonijos – kultūriniame kontekste. Jos teigimu, sėkmingas ugdymas prasideda ne nuo metodų ar sistemos perkėlimo, o nuo gebėjimo suprasti jų esmę. Svarbiausias klausimas yra ne „ką perimti?“, o „ką tai gali duoti mūsų švietimo bendruomenei?“.
Nuo rezultatų prie mąstymo
Šiuolaikinėje edukologijoje vis daugiau dėmesio skiriama pačiam mokymosi procesui, o ne vien jo rezultatui. Pedagogai ir švietimo ekspertai kelia klausimą: ar vertindami vaiką matome tik tai, ką jis jau moka, ar gebame suprasti, kaip jis mąsto, tyrinėja, kelia klausimus ir mokosi iš kitų? Kaip keičiasi jo supratimas, kai susiduria skirtingos nuomonės?
Mokymasis nebėra suvokiamas tik kaip individualus procesas. Vaikai mokosi vieni iš kitų, kartu kuria supratimą, tikrina hipotezes, diskutuoja, abejoja ir ieško atsakymų. Vieno vaiko klausimas gali tapti kito atradimo pradžia, o grupėje gimstančios idėjos dažnai nuveda toliau nei individualus darbas. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama bendradarbiavimui, dialogui ir mokymosi bendruomenių kūrimui.
Kaip pastebi Junko Cancemi, ateities mokykla turi būti ne vien žinių perdavimo vieta. Ji turi tapti erdve, kurioje mokomasi bendradarbiauti, suprasti skirtingas perspektyvas, gerbti kultūrinius skirtumus ir kurti prasmingus santykius.
Mokytojas – žinių perteikėjas ar mokymosi partneris?
Šiandien vis dažniau kalbama apie mokytoją ne tik kaip apie žinių perteikėją, bet ir kaip apie tyrėją, stebėtoją, mokymosi proceso partnerį, mentorių. Mokytojui svarbu gebėti atpažinti, kaip gimsta vaiko mąstymas, kokie klausimai jį veda pirmyn ir kokios patirtys padeda mokytis giliau. Iš Italijos Reggio Emilia ugdymo metodikos pasklidusi pedagoginio dokumentavimo praktika leidžia ne vien fiksuoti vaikų veiklas ar pasiekimus. Ji padeda analizuoti mokymosi procesą, geriau suprasti vaikų mąstymo eigą ir priimti pagrįstesnius ugdymo sprendimus. Mokytojui svarbus tampa ir galutinis rezultatas, ir kelias, kuriuo vaikas iki jo atėjo. Švietimo ekspertė iš Japonijos Junko Cancemi, tyrinėdama mažų vaikų mokymąsi savo šalyje, taip pat rėmėsi pedagoginiu dokumentavimu kaip būdu suprasti ne tik tai, ką vaikas jau moka, bet ir kaip jis mąsto bei mokosi. Savo tyrimų rezultatais, patirtimi ir įžvalgomis apie tai, kas nutinka vienoje kultūroje gimusioms ugdymo idėjoms patekus į kitą kultūrinį kontekstą, Junko Cancemi spalio pabaigoje Vilniuje dalysis su Lietuvos švietimo bendruomene.
Kodėl Lietuvai svarbus tarpkultūrinis dialogas švietime?
Skirtingų šalių švietimo bendruomenės vis dažniau ieško galimybių mokytis vienos iš kitų. Tokios partnerystės tikslas nėra kurti vienodus ugdymo modelius. Priešingai – dialogas padeda geriau suprasti, kaip skirtingos kultūros sprendžia panašius iššūkius, kas ugdyme yra universalu, o ką kiekviena šalis turi atrasti pati, išsaugodama savo kultūrinį savitumą ir kartu išlikdama atvira naujoms idėjoms. Šie klausimai aktualūs ir Lietuvai, vis aktyviau įsitraukiančiai į tarptautinius tinklus ir profesinius mainus. Juose svarbiausia tampa ne „geriausių praktikų“ kopijavimas, o refleksija ir prasmingas pritaikymas savo aplinkoje.
Patirtys, atkeliaujančios iš Italijos, Japonijos ar kitų šalių, nėra receptai, kuriuos galima aklai perkelti į klasę ar grupę, ir rezultatas staiga pasikeis. Priešingai, skirtingos patirtys pirmiausia tampa vertingu impulsu permąstyti mūsų pačių ugdymo praktiką ir atsakyti į vieną iš svarbiausių klausimų: kokį vaiką mes matome šiandien ir kokiai ateičiai jį ruošiame?
Kontaktai pasiteiravimui:
Sonata Latvėnaitė – Kričenienė, el. p. vaikasirmuzika@gmail.com
